Mūsų pasirinktos kelionės maršrutas: Tatrai (Slovakija), Balatonas (Vengrija), Plitvica ir KRK (Kroatija), Venecija (Italija), Dresdenas (Vokietija).

Ekipažas, bagažas, auto.
Į kelionę vykome keturiese, pasidėliojome keletą maršrutų ir išsirinkome šį. Daug įvairovės – ir kalnai, ir jūra, ir istorija. Žodžiu, nusprendėme, jog šis maršrutas būtų įdomiausias.
Kadangi visi kelionės dalyviai buvo vairuojantys, tai nusprendėme, kad dėl vairavimo pamainomis neturėtų iškilti jokių problemų.

Automobilis Volvo V40 1.9 TDI. Apetitas kurui kaip laikrodukas - 5-6 l./ 100 km. Bagažinės talpa bėdų nesukėlė, sėdynės patogios. Tik šiek tiek trūko greičio Vokietijos keliuose. Kadangi automobilis buvo pirktas prieš pat kelionę, nebuvo nuostabu, kad jis mums pateikė „malonų“ siurprizą, tačiau iš tiesų džiaugėmės, jog tai įvyko jau grįžus į Lietuvą – sugedo turbina. Kelionėje šis malonumas turbūt būtų netilpęs į biudžetą.

Kelionės biudžetas turėjo būti apie 8 000 Lt. Tačiau realiai jis išaugo kelionės metu, ši kelionė kainavo ~10 000 Lt.

Pirma diena.

Startas.
Į kelionę žadėjome išvykti anksti ryte, surinkus paskutinius reikalingus daiktus ir sudėliojus bagažą į automobilį. Tačiau įspūdžių troškimas kelionės startą paankstino, išvykome lygiai 24.00 iš Šiaulių.

Nutarėme Lenkijos neliesti, todėl padedami navigacijos riedėjome per šią šalį be didesnių sustojimų. Lenkijos – Slovakijos pasienį pasiekėme ryte, taigi jau pirmieji kalnų vaizdai kėlė nuotaiką ir įspūdį.

Aš į Slovakiją vykstu jau trečią kartą, bet artėjant link kalnų viduje kaskart jaučiu tą patį įspūdingą jausmą, juk ne veltui sakoma – kartą pabuvus kalnuose, visada į juos norisi vėl sugrįžti. Prariedėjus pro niekam nereikalingus pasienio postus, traukiam link Stary Smokovec. Keliasdešimt kilometrų kalnų keliais - ir mes jau vietoje.

Pirma užduotis - susirasti nakvynę. Planavome visas naktis praleisti kempinguose, tačiau nakvoti teko kur kas patogiau. Dar nespėjus prisiparkuoti automobilio, gavome pasiūlymą nuomotis kambarius, kurių kaina buvo 11 EUR/žmogui. Aišku, mes šio pasiūlymo atsisakėme ir pabandėme kreiptis į TIC‘ą. Būdami jame, iškart pajutome nusivylimą, o pasivažinėję po kempingus ir juos apžiūrėję - dar labiau nusivylėme, nes kainos visur buvo didesnės, o patogumai kelis kartus prastesni.

Laimei, netrukus mes vėl radome tą patį žmogų, kuris siūlė buto nuomą mums kątik atvykus į miestelį, tad vakare jau buvome įsikūrę už kelių kilometrų esančiame miestelyje Nova Lesna. Butas tvarkingas: patalynė švari, virtuvė, dušas. Žodžiu, viskas kaip viešbutyje, tik interjeras senesnio dizaino ir pusryčiai neįskaičiuoti ;) Grįžę iš prekybos centro, vakarieniavome ir ragavome pirmą kelionėje aplankytos šalies nacionalinį gėrimą - „Slivovicą“.

Antra diena.

Ryte jau visi nekantraudami ruošėme kuprines kelionei į kalnus. Kaip minėjau, Tatrus lankau trečią kartą, tačiau dar niekada nebuvau pakilęs į Lomnicky Štit. Ten visuomet būdavo didelės eilės, todėl kartu keliaujantys nenorėdavo ilgai laukti. Pro langus vis dairausi į viršūnę ir džiaugiuosi, jog oras mums palankus. Virš šios viršūnės - nei vieno debesėlio, o tai mums žada nepakartojamus vaizdus!

Kelionė po kalnus prasideda - pasikeliame pirmais keltuvais iki pirmosios stoties. Ten įsigyjame keltuvo, kuris kelią į Lomnicky Štit, bilietus (20 EUR žmogui). Laukti reikėjo keletą valandų. Labai džiaugiausi, jog šį kartą visi norėjo ten pakilti.

Kol laiko yra, nutarėme apžiūrėti šalia esančius kalnus. Keliamės dviviečiais slidininkų keltuvais. Pamenu, anksčiau čia būdavo aptvertos zonos ir ne visur būdavo galima vaikščioti. Šį kartą buvo priešingai - galima prieiti prie pat kalno krašto. Žodžiu, patys esame atsakingi už savo veiksmus.

Nusileidę atgal į keltuvų stotį turime laiko ir užkąsti, ir pavaikščioti aplink ežerą, ir pasigrožėti kalnų vaizdais.

Pagaliau atėjo laikas kilti į Lomnicky Štit. Ši dalis tikrai įspūdingiausia ir tik dabar supratau, jog labai daug praradau, nepasikeldamas į šią viršūnę anksčiau. Tiesiog būtina pakilti šiuo keltuvu!

Jau pats kėlimasis palieka gilius įspūdžius, ypač jei papučia stipresnis vėjas :) Na ir štai - mes jau 2634 m. aukštyje. Oras gražus, kaip pagal užsakymą. Kadangi dangus giedras, mūsų akys mėgaujasi neaprėpiama vaizdų teritorija. Ši viršūnė yra antra pagal aukštį Tatrų kalnuose, bet neabejotinai pati populiariausia. Keltuvas į ją kyla, kiek pamenu, nuo 1940 m., kaip tokiais laikais buvo įmanoma ne tik tokį keltuvą sukonstruoti, bet ir pastatyti bei įrengti šią stotį.

Žodžiu, apie daug nebepripasakosiu, tik patariu, būtinai palaukite tas kelias valandas eilėje. Ten Jūsų laukia tikrai įdomūs vaizdai!

Nusileidžiame šiuo keltuvu atgal į stotį ir pėsčiomis patraukiame miškų takeliais link automobilio miestelyje.

Trečia diena.

Ši diena reiškią įdomų pasivažinėjimą. Pailsėję ir išsimiegoję, ryte patraukiame link Žemųjų Tatrų. Tikslas – Balatono ežeras Vengrijoje. Tam, kad jį pasiektume, mums automobiliu reikia pravažiuoti Žemuosius Tatrus.

Iš tiesų, šis kelias ir regionas pasirodė taip pat įdomus. Visada įdomu yra pamatyti kitą nematytos šalies dalį, ne tik tą, kurią paruošia šalies turizmo specialistai. Pamatėme daug senos infrastruktūros kalnuose - geležinkeliai, apleistos ar senos kalnų kasyklos, fabrikai. Buvo įdomu pamatyti paprastų Slovakijos miestelių gyventojų kasdienybę.

Žodžiu, vos riedėdami kalnų keliais, besigrožėdami tamsiais ir tankiais miškais, atvykstame į Vengriją.

Čia mus jau pasitiko kitokie, visiškai priešingi vaizdai: greitkelis, lygumos, šviesus ir šiltas kraštovaizdis. Šioje šalyje mes buvome suplanavę tik trumpai pasipliuškenti Balatono ežere ir traukti toliau, link Kroatijos. Todėl Budapeštą pravažiuojame be sustojimo, tik pro automobilio langus pasigrožėdami šio miesto architektūra.

Pasukame iš greitkelio link ežero. Aš jau buvau pamiršęs tuos laikus, kai Lenkijoje pakelėse stovėdavo „keistos būtybės“ rožiniais trumpais sijonais ir mojuodavo pravažiuojantiems :) Žodžiu... aplink ežerą išsimėtę daug nedidelių miestelių. Mes atsitiktine tvarka išsirenkame vieną iš jų – Zamardi. Visas ekipažas sutaria, jog pirmiausia reikia pamatyti ežerą, o paskui ieškosime nakvynės. Man kažkaip keista: juk atvykus į Palangą taip pat pirmiausia traukia prie jūros :)

Slovakijoje supratome, jog didelę konkurenciją sudaro vietiniai gyventojai, nuomojantys kambarius. Vengrija - ne išimtis. Važiuodami prie ežero matėme daug namų, kuriuose nuomojami kambariai, todėl dėl nakvynės labai nesijaudinome. Ir buvome teisūs. Nakvynės paieška truko kelias minutes. Pasukus į mažesnę šio miestelio gatvelę, mus iškart sustabdė vengras ir pasiūlė apsistoti pas jį. Matėme, jog gretimame kieme mūsų taip pat laukia jo kaimynas, pasiruošęs priimti į svečius.

Šis ponas pasirodė neblogas vadybininkas, mes nesikuklindami klausinėjome jo kainos, tačiau derybos prasidėjo tik tuomet, kai apžiūrėjome visus kambarius: du dviviečiai kambariai, bendra virtuvėlė, kiekviename kambaryje yra dušas, lauke - uždaras kiemas su pakabinama lova, automobilį saugiai galima palikti pavėsyje šalia namo. Viso šio malonumo kaina buvo 12 EUR žmogui. Tinka! Kaip sutarties „patvirtinimą“, apsikeitėme su šeimininku gėrimais: jis mus pavaišino vengrišku alumi, o mes jį savo ruožtu – „Švyturio“ alumi.

Na ir ką, skubame atgal prie ežero. Šį kartą nusiteikę prie jo praleisti daugiau nei 10 min. Vanduo pasakiškas, dugnas švelnaus smėliuko. Jau tikėjomės jog vakaro programa čia ir baigsis. Tačiau po pusvalandžio kilo nedidelis sąmyšis krante, žmonės pradėjo greitai rinktis daiktus, šiek tiek pakilo vėjelis, atsirado keli debesėliai. Mūsų supratimu – nieko baisaus, tačiau keista, jog krante mes vieni. Kai tas nedidukas debesėlis pradėjo žaibuoti, supratome, jog ir mes čia nebeužsibūsime  Taigi vakarą praleidome „namie“.

Ketvirta diena.

Sekantį rytą „atsigriebėme“ už vakarykštę dieną - pasimėgavome saule, ežeru ir tik apie pietus patraukėme toliau, link Kroatijos. Aš asmeniškai dar norėčiau grįžti prie šio ežero ir praleisti ten šiek tiek daugiau laiko.

Nutarta buvo vykti link Plitvicos ežerų ir pakeliui kur nors susirasti nakvynę. Taip judėdami judriu keliu, privažiavome miestelį Slunj ir visi nutarėme čia nakvoti. Tai miestelis, kuris pastatytas ant upės ir jos krantų. Apačioje tilto namų pamatus plauna upės vanduo. Aišku, jog mums nakvynė tik ten ir buvo reikalinga! Nes tokio dalyko dar nebuvome matę.

Čia nakvynę nebuvo sudėtinga surasti, tik kroatai ne tokie aktyvūs pardavėjai kaip vengrai ar slovakai. Prie nuomojamų namų sėdi šeimininkės ir kantriai laukia, kol prie jų prieisi. Taip turbūt vyksta dėl ramios konkurencijos - tegul turistas renkasi namą, o ne pardavėją. Na o toliau „scenarijus“ tas pats: kainą sužinome tik apžiūrėję kambarius. Kambariai buvo labai jaukūs ir tvarkingi, todėl apsistojome. Suderėta kaina buvo 13 EUR žmogui. Paslaugumas kroatų paaiškėjo po sandėrio, kai šeimininkas kieme mums iškart paruošė stalą ir pavaišino namine rake.

Iki šiol kelionės metu dar neturėjome kur išlaidauti, todėl nutarėme šį kartą paieškoti kokio ramaus restoranėlio. Labai norėjome surasti tokį, kuriame rodytų futbolą (juk tuo metu, kai keliavome, vyko Europos futbolo čempionatas!). Suradome: visur aplink čiurlena upės vanduo, ore skraido ryškūs jonvabaliai, ragaujame skanų maistą, gurkšnojame rakę, o vakarą nuspalvina futbolo čempionatas :) Ši vakarienė mums keturiems kainavo apie 100 EUR.

Penkta diena.

Ryte judame toliau, į Kroatijos pasididžiavimą – Plitvicos nacionalinį parką. Jis tik už keliasdešimties kilometrų nuo Slunj miestelio. Gamtovaizdis čia visiškai kitoks, nei visoje Kroatijoje. Šį parką būtina aplankyti vykstant į Kroatiją - tai vienas didžiausių turistus traukiančių objektų Kroatijoje.

Parką sudaro keletas ežerų, išsidėsčiusių skirtingame aukštyje. Iš vieno ežero į kitą vanduo teka žemyn. Teka tiesiogine šio žodžio prasme: pro kiekvieną plyšelį, kurį tik randa. Taip tekėdamas vanduo sudaro šimtus mažų ir didelių krioklių. Žodžiu apie šį parką reikia ne kalbėti, o tiesiog jį pamatyti.

Parke labai gerai išdėstyti maršrutai turistams. Priklausomai nuo maršruto trukmės, lankytojams siūlomi keli maršrutai. Mes pasirinkome 6 val. maršrutą.
Daugiau informacijos apie parką galima rasti čia: http://www.np-plitvicka-jezera.hr

Aplankę parką, likusią dienos dalį buvome suplanavę praleisti kelyje iki pat KRK salos. Čia ir prasidėjo mūsų nedidukas nuotykis. Kadangi iki šiol matyti Kroatijos keliai mums pasirodė labai šaunūs, tai šiek tiek pavartę žemėlapį nutarėme „kirsti kampą“ ne tokiais svarbiais keliais. Pasirinkę kelią mes ir patraukėme juo. Jis labai greitai susiaurėjo, danga šiek tiek suprastėjo. Bet mūsų tai nei kiek neišgąsdino, galvojome, o gal dar idomiau bus. Žodžiu, riedėjome siaurais kalnų serpantinais. Susitikus priešais važiuojant kitą automobilį buvo gana sunku prasilenkti, tačiau tilpdavome, na bent jau mes nerimo jausmo neturėjome.

Praėjus maždaug valandai, privažiuojame sankryžą, kuri išsišakoja į tris kelius. Vienas iš jų - asfaltas. Žemėlapis rodo, jog turėtume laikytis dešiniau (asfaltuotu keliu), tačiau asfaltuotas yr kairysis kelias, o į dešinę - žvyras. Dar šiek tiek keista buvo, jog ir rodyklė (ne kelio ženklas, o šiaip medinė rodyklė) rodo, jog mums į kairę. Mes nutarėme pasitikėti civilizacija ir pasileidome asfaltuotu keliu, kuris už keliolikos minučių susiaurėjo spaudžiamas augmenijos ir... baigėsi. Automobilis juo jau nebetilpo :)

Grįžę atgal nutarėme rinktis kelią pagal žemėlapį ir rodyklę, nors iš žvyras. Važiuojam. Mums labai pasisekė, jog tuo metu nebuvo daug lietaus. Jei prieš kelias dienas būtų paliję, mes šio „kelio“ nebūtume įveikę. Jis taip greitai iš kelio virto į miško keliuką, kad net nespėjome pastebėti. Buvo labai įdomu - pirma pavara riedant, automobilio dugnas karts nuo karto lietė kelią, pro langus matėme jau užžėlusias sprogimų duobes, labai didelius medžius. Visame šiame gamtovaizdyje labai tiko kaip grybai po lietaus pribarstyti ženklai, raginantys nelipti iš automobilio ir didelėmis raidėmis užrašyta „MINES“. Tačiau kelio atgal nebebuvo, mes jau kelias valandas bandėme prasibrauti pro šį mišką - juk jis vistiek kažkada turėjo baigtis.

Priešais sutikome vokiečių porelę, važiuojančią kabrioletu. Iš jų gestų mums supratome, jog mes ne vieni nutarę pasivažinėti po Kroatiją.

Valio, miškas baigėsi. Šį ruožą (beveik 20 km.) įveikinėjome apie valandą laiko. Taigi patarimas – pasinaudokite Kroatijos sukurtais keliais turistams :)

Į KRK salą atvykome jau temstant. Važiavome į antrą sutiktą miestelį „Njivice“, kad tik spėtume rasti nakvynę. O ją rasti nebuvo taip jau lengva, nes daug kur jau nebebuvo šeimininkų namuose, o kuriuos ir sutikdavome, tai jau nebenorėdavo nuomoti. Valandėlę pasiblaškę sutikome vienus žmonės, dar besitvarkančius aplinką. Tai jie mus ir priėmė, už 14 EUR žmogui. Prie tokių kambarių mes jau pripratome, viskas kaip ir visur iki šiol, tik su terasa. Tiesa, ji nebuvo labai įspūdinga, vaizdas į kiemo pusę, o šalia pėsčiųjų takų gana dažnai vaikščiojo žmonės link jūros. Bet mes į tai nekreipėme dėmesio, nes ir taip buvome dėkingi, jog mus priėmė.

Šią dieną keliauninkai jau buvo išvargę, todėl trumpai pasėdėjome terasoje ir - miegoti!

Šešta diena.

Ryte visi patraukėme prie vandens. Krantas akmenukais nusėtas, žmonių nemažai. Pasipliuškename ir toliau važiuojame į KRK. Tikėjomės čia greitai susirasti nakvynę ir vėl ilsėtis prie vandens.

Atvykus į KRK miestelį paaiškėjo, jog mėgstamiausi turistai čia yra vokiečiai, kurie užsisako būstą savaitei ir ramiai ilsisi. Mums teko paplušėti, kol radome nakvynę kelioms dienoms. Ir vienoje miestelio pusėje bandėme, ir kitoje. Visur atsakymai dvejopi – savaitė arba nėra vietų. Taip po miestelį važinėjome ir vaikščiojome kelias valandas. Tik stebuklingai radome labai gražius apartamentus, kur šeimininkė mus priėmė dviem naktim. Čia žmogui viena naktis kainavo 17 EUR. Didelė terasa, pro medžius iš jos matosi jūra. Žodžiu čia ir turėjo būti mūsų poilsis :) Greitai įsikūrę, skubame prie vandens. Nors atstumas nedidelis, tačiau vanduo čia švaresnis nei Njivice. Maudymosi vietos aptvertos tinklais, todėl jūros ežių bijoti šiuose paplūdimiuose nereikia. KRK paplūdimių kaip ir nėra - tai labiau akmenys ir betonas, ant kurių radęs vietą prisiglaudi.

Septinta diena.

Visa dieną praleidome karštyje ir prie vandens. Merginoms tai labai patiko, o vaikinai negalėjo išlipti iš vandens. Kadangi kremai nuo saulės buvo nuplaunami kas kelias minutes, kai kas vakare grįžo ypač raudonos spalvos :)

Bandėme paieškoti būdų kaip panardyti, tačiau ten mėgėjams nardyti giliai nėra leidžiama. Pasiūlė tik akvalangus ir paplukdyti kur nors toliau nuo kranto. Mes pabandėme savaip „pažaisti“ - turgelyje įsigijome žaislinį akvalangą ir plaukiojome maudymosi vietose. Keistos žuvytės ten gyvena: stovi vandenyje – nematai nei vienos žuvies, užtenka panerti su akvalangu ir žiūri, jog tu čia ne vienas. Draugija aplink kojas zuja ir nelabai kreipia į tave dėmesį.

Vanduo čia labai druskingas, todėl plaukioti patarčiau užmerktomis akimis. O tokiame karštyje maloniausia gulėti ant nugaros ir plūduriuoti nedarant nieko :)

Aštunta diena.

Išvykę iš KRK salos važiuojame į Veneciją. Kelias per Slovėniją. Italijoje su žemėlapiu turbūt būtume turėję daug netikėtumų. Keliai labai įdomiai suplanuoti.

Na bet kaip ir visur, mes pasistengėme nedidelę atkarpėlę pravažiuoti ne magistraliniais keliais. Iškart atkreipėme dėmesį į gana senus namus. Keisčiausia, kad tinkas krenta, dažai spalvos nebeturi, o remonto žymių niekur nemačiau. Bet tai nėra blogai, toks vaizdas iškart sukūrė senos ir taurios šalies įvaizdį. O gal tik mums, pirmą kartą būnant Italijoje, susidarė toks vaizdas :)

Atvykstame į kempingą Fusina. Nakvynė palapinėje keturiem žmonėm ir mokestis už automobilį – 60 EUR. Išlipus iš automobilio, mus iškart „maloniai“ pasitiko uodai. Taip įkyriai pasitiko, kad net nustebome. Greitai sumetėme palapinę ir bėgte į laivelį, keltis į Veneciją. Persikėlimas žmogui kainuoja 10 EUR.
Iš tiesų, labai labai išsamiai apžiūrėti Veneciją nebuvome pasiruošę. Pasivaikščiojome gatvelėmis, pamatėme pastatus, bet ką būtent reikėtų išvysti - mes nežinojome. Tai pavadinkime tai tiesiog pasivaikščiojimu.

Grįžus atgal į kempingą, reikėjo kovoti su uodais. Kempingo parduotuvėlėje mums pasiūlė „gaiviklį“, kuris padėjo. Labai ačiū jam, nes sukandimų ir taip buvo per daug.

Devinta diena.

Šalia Veronos yra pramogų ir atrakcionų parkas „Gardaland“. Mums jį buvo parekomendavę, todėl ten ir nuvykome. Visai šaunu tokioje judresnėje kelionėje papramogauti. Daugiau apie šį parką informacijos rasite čia: http://www.gardaland.it/ 

Praleidę vos ne visą dieną jame, vakarop susiruošėme į kelią. Sekantis tikslas – Dresdenas. Kelionė naktį per Šveicariją.

Dešimta diena.

Dresdene turėjau nebaigtą misiją – pamatyti „Siksto Madoną“. Šiame muziejuje jau buvau vaikystėje, tuomet apžiūrėjau beveik visą muziejų, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių nebuvau matęs būtent „Siksto Madonos“.

Pasigrožėję Dresdeno architektūra ir paragavę vokiško alaus, neskubėdami susiruošėme namo. Nutarėme nakvynės nebeieškoti ir traukti Tėvynės link.

Vienuolikta diena namie.

Na o čia turbūt daugeliui viskas aišku – naktis važiuojant pro Lenkiją, keli navigacijos „pokštai“ ir vidurdienį mes jau namie.

Reziume.
Nereikia kelionėje maišyti Rytų su Vakarais. Italijoje ir Vokietijoje per tas dienas išleidome pusę tiek biudžeto, kiek prieš tai visos kelionės metu. Šiandien manau, jog būtų buvę kur kas įdomiau leistis į Kroatijos pietus. Ten taip pat yra ką pamatyti.

Nors, kita vertus, nebaigtus darbus taip pat reikia užbaigti. Vadinasi kažkada vis vien būtų tekę sukti vairą į Dresdeną ;)

Bet kokiu atveju džiugu, jog kelionė buvo labai įvairiaspalvė. Vienodos spalvos būtų pabodę. Mes pamatėme ir kalnus, ir mėlyną jūrą, ir istoriją. Ir visa tai atradome bei išgyvenome patys, nesiderinant prie turistų grupės ir kelionių vadovo-gido! :)

Ačiū už dėmesį!
Jei turite klausimų – atsakysiu.

Marius.